Hiperaktyvus vaikas — kitoks nei visi Nesuvaldomą berniuką auginanti motina viliasi, kad neįtikėtinas sūnaus judrumas sumažės jam sulaukus paauglystės
Vilnietės Jurgos šeimoje auga keturi vaikai. Trys broliukai ir viena sesutė. Vyriausias ir jaunėliai – padykę, tačiau sukalbami. Bet Povilas kitoks. Berniuką kamuoja itin smarkus hiperaktyvumas.
„Povilą į Vaiko raidos centrą pirmą kartą atvedžiau kai jam buvo treji. Mus siuntė poliklinikos gydytoja, nes nuo pat sūnaus gimimo buvo matyti, jog kažkas negerai“, – pasakojo Povilo mama Jurga.
Problemos – nuo kūdikystės
Hiperaktyvus vaikas nėra vien labai judrus. „Judrus vaikas žaidžia, siaučia, laksto, tačiau atkreipus jo dėmesį, jis tave matys ir girdės. Kai Povilas siaučia, jis nieko negirdi ir nemato. Gydytojas man patarė, kad norint atkreipti hiperaktyvaus vaiko dėmesį jį reikia tiesiog sučiupti, kalbant su juo žiūrėti į akis, antraip jis jūsų tiesiog nepastebės“, – pasakoja Povilo mama.
Ji turėjo vilties, jog specialistai pasakys, kad Povilas tiesiog labai judrus ir jokios problemos nėra. „Tačiau jau po penkių minučių vizito pas gydytoją mane patikino – vaikas ryškiai išreikštas hiperaktyvukas“, – sakė Jurga.
Kad antrasis sūnus šeimoje bus kitoks nei vyresnysis brolis, moteris pajuto dar nešiodama jį savo įsčiose. „Jei normalus kūdikis motinos pilve spardosi, tai maniau, kad Povilas mane negyvai užspardys ir uždusins. Mėnesio amžiaus jis jau stovėjo kaip mietas – buvo didelis kūdikio raumenų tonusas. Pusės metų jis jau šliaužė, viską griovė, lipo, lindo kur pajėgė. Nuo pusės metų jo nebebuvo galima nulaikyti vežimėlyje, nešdavausi jį po prisispaudusi po pažastimi, o jis makaluodavosi kaip patrakęs“, – prisimena mama.
Gali siausti visą parą
Daug problemų hiperaktyvūs vaikai patiria mokykloje. Jie paprasčiausiai negirdi, ką jam sako mokytojas. Hiperaktyvumo kamuojamas vaikas negali nusėdėti vietoje nė 5 minučių. „Atrodo, kad žmogus tiesiog fiziškai negali turėti tiek ištvermės ir siausti visą dieną. Jis turėtų tiesiog išgriūti iš klumpių. Tačiau Povilas gali maltis 24 valandas per parą nė kiek nepavargdamas. Jo ištvermė – nesuvokiama protu“, – guodėsi Jurga.
Hiperaktyviam vaikui nesuprantama sąvoka „laukti“. Viskas vyksta tik dabar ir dideliu greičiu. „Kažką padariau, kažko nepadariau, jeigu nesuprantu uždavinio – viskas, metu ir lekiu toliau. Toks vaikas negali sėdėti ir klausyti. Pagrindinė hiperaktyvaus vaiko problema – jis visiškai negali susikaupti“, – sakė Jurga.
Blaško net musė
Hiperaktyviam vaikui namuose derėtų sukurti specialią aplinką – tylią, raminančią, jokių margumynų, kuo mažiau daiktų, kurie blaškytų dėmesį. Tik tuomet, bet labai trumpam, jis gali susikaupti. Išbalansuoti tokį vaiką gali viskas – skrendanti musė, nukritęs daiktas ar šalia pamokas ruošiančio brolio krebždantis popierius.
„Pamokų ruošimas pas mus vyksta trumpais etapais – susikaupiame 15 minučių, kažką padarome, ir vėl lekiame. Po kurio laiko vėl 15 minučių pavyksta sukoncentruoti dėmesį. Taip, kaip kiti vaikai – sėdėti ir spręsti uždavinius ar rašyti rašinėlį – maniškis negali. Mokykloje tokio vaiko negalima sodinti nei į paskutinį suolą, nei prie lango, nei prie durų – jį viskas blaško“, – pasakojo Povilo mama.
Aplinkiniai dažnai piktinasi
Hiperaktyvus vaikas tampa problema ir aplinkiniams vaikams. „Jis provokuoja, kartais įžeidžiamai elgiasi, nes nesupranta savo elgesio pasekmių. Jis vargina. Tuomet ir pats nervinasi, nes draugai jo nepriima, o jis nesupranta kodėl. Prasideda bandymai užsikariauti dėmesį visokiais cirkais, vaikas tampa tiesiog klounu, siekdamas atkreipti į save dėmesį“, – sakė Jurga.
Labiausiai hiperaktyvaus vaiko elgesio nesupranta aplinkiniai suaugę žmonės. Dažniausiai iš jų tenka girdėti tokius komentarus: „Koks neišauklėtas vaikas. Duotų jį man savaitei, kaip mat iš jo žmogų padaryčiau. Diržo tokiam reikia.“
Anot Jurgos, ji jau seniai suprato, kad bausmėmis hiperaktyvaus vaiko nepakeisi. „Baudžiant ir nuolat barant tokį vaiką kaupiasi neigiamos emocijos, vaikas apie save pradeda blogai galvoti. Tokį vaiką reikia dažniau girti, rasti jame gėrio grūdą. Tada ir jis – kaip ant sparnų. Aišku, apsisukęs vėl prikiaulins, bet ir vėl reikia ieškoti pliuso, už kurį galima pagirti. Tai labai gerai veikia“, – tikino Jurga.
Gelbėja tėvo patirtis
Jurgai su vyru auginti hiperaktyvų Povilą yra kiek lengviau nei kitiems tokių vaikų tėvams, nes ir Povilo tėtis vaikystėje buvo hiperaktyvus. „Todėl jis geriau supranta sūnų. Ir seneliai puikiai atsimena savo problemas su Povilo tėčiu vaikystėje, todėl „nepjauna“ mūsų, kad vaikas tiesiog neišauklėtas. Jis puikiai išauklėtas ir žino visas mandagumo taisykles, tačiau naudoja jas tik tada, kai jam pačiam norisi“, – šypsosi Povilo mama.
„Kalbėjausi su vaikų psichiatrais, skaičiau daug literatūros šia tema. Paauglystėje beveik 60 proc. hiperaktyvių vaikų išauga iš šios problemos arba ji labai sumažėja. Tą patvirtina ir mano vyro pavyzdys – iš hiperaktyvaus vaiko jis tapo normaliu vyriškiu. Žinoma, su savo problemomis ir kompleksais, bet valdomas ir nesiaučiantis kaip anksčiau“, – Povilo ateitimi tiki mama.
Specialisto komentaras
Vaiko raidos centro Vaikų psichiatrijos skyriaus vedėja Sigita Lesinskienė teigė, kad priežasčių, kodėl vaikas gimsta hiperaktyvus, yra daug. „Kalti gali būti ir genai, ir įvairūs neigiami aplinkos faktoriai, daugiausia įtakos turintys pirmaisiais nėštumo mėnesiais, kai bręsta vaisiaus smegenų sistema. Kartais tėvai desperatiškai nori sužinoti, kodėl taip atsitiko būtent jų vaikui. Tačiau pasauliniai genetiniai, medžiagų apykaitos tyrimai iki šiol vienareikšmiško atsakymo nepateikė“, – sakė S.Lesinskienė.
Kai šeimoje auga hiperaktyvus vaikas, ieškoti bėdos priežasčių nebėra prasmės – dabar reikia spręsti, kokiais būdais pagelbėti mažajam. „Pirmiausia, ką turi padaryti tėvai – padėti tokiam vaikui susikoncentruoti ties viena veikla. Taip jis po truputį pradės mokytis sukaupti dėmesį“, – aiškino gydytoja.
Sunkiausia, kai hiperaktyvus vaikas susiduria su požiūriu, kad jis yra tiesiog neklaužada, išdykęs, išlepintas. Tuomet vaikas pripranta nuolat girdėti kritiką, negatyvias emocijas. Tėvai suvokia, kad nei barant, nei baudžiant atžalos elgesio pakeisti neįmanoma. Būtina įsisamoninti, kad hiperaktyvumas yra vaiko raidos sutrikimas, su kuriuo reikia išmokti gyventi.
Gydytojos teigimu, hiperaktyviems vaikams dažnai būdingos ir kitos specifinės bėdos. „Tai skaitymo, rašymo ir skaičiavimo įgūdžių sutrikimai – medikai tai vadina disleksija, disgrafija ir diskalkulija. Dažnai nei tėvai, nei vaikai to nepastebi. Reikėtų susirūpinti, jei vaikas itin nenoriai imasi rašyti, skaityti ar skaičiuoti. Jis paprasčiausiai bijo, jog nesugebės teisingai to atlikti“, – teigė S.Lesinskienė.
Pasak gydytojos, hiperaktyvių vaikų protiniai sugebėjimai – tokie patys kaip ir kitų, tik jie pasižymi netolygumu. „Toks vaikas turi gauti specifinę pagalbą mokydamasis. Jis tikrai nėra negabus, tiesiog dirbti su juo reikia kitaip. Čia jau turi pasistengti mokyklų psichologai, logopedai, specialieji pedagogai. Tačiau pirmiausia hiperaktyvumą turi nustatyti gydytojas specialistas. Beje, ne visada ši bėda būna taip stipriai išreikšta, kaip Povilo atveju“, – aiškino gydytoja.
Nors ir keistai skamba, bet itin smarkus hiperaktyvumas gydomas stimuliatorių grupės vaistais. „Tėvai kartais nustemba, kad tokiam nenuoramai dar skiriame stimuliatorių. Tačiau šie vaistai hiperaktyvius vaikus veikia kitaip nei normalaus aktyvumo žmones – jais galima reguliuoti vaiko elgesį. Teigiamas stimuliatorių poveikis yra įrodytas išsamiais, daugelyje šalių atliktais medicininiais tyrimais“, – tikino S.Lesinskienė.
Forumas
vyras nelabai gali padet nes daug dirba, stengiasi seima islaikyt, o seneliu neturi, jau tas vaikas koks nenuorama 
